Oriono žvaigždyną dažnai sutinkame jūsų žvaigždėlapiuose. Pavasarį Orionas keliems mėnesiams pasislepia už Saulės. Jis vėl pasirodo liepos mėnesį. Jame yra ryškiausias, jauniausias ir mums arčiausias taurės formos ūkas (nebula, kas lotyniškai reiškia ‘rūkas’ ar ‘debesis’) – vienas iš nedaugelio, kurį galima regėti plika akimi, nors jis ir yra už 1500 šviesmečių.
Ūko centre esanti 4-ių masyvių žvaigždžių sankaupa, vadinama Trapecija, (kurios ryškiausia Theta 1 C žvaigždė duoda apie 99% visos ūko skleidžiamos šviesos – ji 20 kartų sunkesnė už Saulę ir 100 tūkst. kartų ryškesnė), apšviečia platų dujų ir dulkių debesį, kurio skersmuo siekia 6 šviesmečius (apie 35 mln. mylių). Ultravioletiniai spinduliai sužadina vandenilio molekules tamsiame debesyje ir jos ima skleisti šviesą.
Molekulių debesyje susidaro vandenilio sankaupos, kurios pradeda traukti kitas aplinkines molekules. Didėjant slėgiui branduolys pradeda kaisti. Kai naujos žvaigždės išdreifuoja iš debesies, jos su savimi nusitempia dalį debesies dujų ir dulkių, iš kurių gali susidaryti planetos.
Šaltinis – nso.lt